Prisiekęs ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus

Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus tragiškos žūties 30-mečiui

Vaikystė ir mokslai

Bronius (Bronislovas) Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Astravo r. Gėliūnų k. (dabartiniu metu: Baltarusija, Astravo r.). Gervėčiuose, Gėliūnuose ir dar keliolikoje gretimų kaimų gyveno lietuviai gudiškoje aplinkoje. Kunigo tėvai – Elena (1880–1962 m.) ir Jurgis (1879–1962 m.) Laurinavičiai buvo ūkininkai, turėjo 10 ha žemės, pievų ir miško. Jie buvo labai darbštūs ir religingi lietuviai. Laurinavičių šeimoje gimė 5 vaikai.

Kun. B. Laurinavičius nuo mažens buvo geraširdis, labai norėjo mokytis. Sulaukęs 7–8 metų mokėsi pas kaimo mokytoją, per atostogas piemenaudavo. Sulaukęs 14–os metų, t. y. nuo 1927 m., Bronius pradėjo lankyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą, o nuo 1929 m. mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

1937–1938 m. B. Laurinavičius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. 1938 m. gegužės 16 d. jis parašė laišką savo gimnazijos kapelionui kun. Edmundui Basui, kuriame prašė perduoti siunčiamą prašymą dėl stojimo į Vilniaus kunigų seminariją. Laiške rašė: „Į kunigų seminariją stoju ne dėl išrokavimo, ne dėl sumetimų, bet iš pašaukimo, kuris manyje jau ne šiandien pakilo, bet dar stojant gimnazijon. Man rodos, kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei“. Šiais žodžiais B. Laurinavičius nusakė viso savo gyvenimo esmę.

1938–1944 m. B. Laurinavičius mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje – Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete. Tuo metu seminarijoje vyravo lenkiška dvasia, tačiau jis, būdamas lietuvis–patriotas, su grupe lietuvių klierikų idealistų pasiryžo skleisti ne tik tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią. Vienas iš jo mokytojų buvo Vincas Martinkėnas (1907–1997 m.), Lietuvos Vilniaus krašto visuomenės veikėjas, pedagogas, istorikas, vertėjas.

Mokydamasis gimnazijoje ir studijuodamas kunigų seminarijoje atostogų metu Bronius aktyviai dalyvavo Gervėčių lietuvių kultūriniame gyvenime: padėdavo rengti vaidinimus, parūpindavo jaunimui lietuviškų knygų. Jis mokėjo 5 kalbas.

1944 m. birželio 4 d. Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884–1953 m.) B. Laurinavičiui suteikė kunigystės šventimus. Tais pačiais metais birželio 18 d. Gervėčių bažnyčioje įvyko kunigo primicijos.

Kunigystės metai

A. Žilinskas (kūrybinis slapyvardis Vidas Spengla) rašė: „Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Smulkmena, bet ji daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitokį jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva. Drabužiu byloti, gyvenimu ją ginti“ (Objektas „Intrigantas“, Vilnius, 2002 m.).

1944 m. birželio 30 d. kun. B. Laurinavičius paskiriamas Švenčionių mstl. bažnyčios vikaru (1944-1946 m.), o 1946 m. sausio 23 d. – klebonu į Ceikinių mstl.

1948 m. vasarą kun. B. Laurinavičius tapo Eišiškių r. Kalesninkų mstl. aplenkėjusios parapijos klebonu. Čia, kaip ir kitur, kunigas plėtojo sielovados darbą, bažnyčioje įvedė lietuviškas pamaldas, subūrė lietuviško jaunimo chorelį. Pamaldų metu būriai vaikų apspisdavo altorių. Jis skatino blaivią gyvenseną, atnaujindamas bažnyčią pasirodė kaip sumanus maldos namų tvarkytojas. Jį gerbė ir lietuviai, ir lenkai.

Straipsnio autoriai susitiko su kun. A. Keina, kuris LGGRT centrui perdavė B. Laurinavičiaus archyvą. Iš gausaus kunigo rašytinio palikimo matyti, kad jam dirbant Kalesninkų mstl. prasidėjo itin smarkus vietinės valdžios bei LSSR saugumo pareigūnų persekiojimas. Dažniausiai MGB/KGB pareigūnų operatyvinėse pažymose bei ataskaitose kun. B. Laurinavičius kaltinamas vaikų katekizavimu, tremtinių – politinių kalinių bei jų šeimų materialiniu rėmimu, antisovietinių pamokslų sakymu, priklausymu Lietuvos Helsinkio grupei.

1951-12-14 LSSR MGB Eišiškių r. sk. pažymoje apie Eišiškių r. dirbančius kunigus, pažymima, kad Kalesninkų mstl. kunigui Laurinavičiui 1947-09-09 buvo užvesta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr.1609. Kunigą stebėjo informatoriai, kurie buvo lenkų tautybės valstiečiai: „Jan“, „Vasili“ ir „Kovalevski“.

LSSR MGB Eišiškių r. sk. pažymoje apie agentūrinį – operatyvinį darbą tarp katalikų dvasininkų už 1951 m. gruodžio mėn. rašoma, kad Kalesninkų bažnyčios klebonas Laurinavičius yra stebimas informatorių „Jan“ ir „Vasili“, kuriems padedant išaiškinta, su kokiais asmenimis kunigas susirašinėjo bei su kuo susitikdavo.

1952-05-13 LSSR MGB Eišiškių r. sk. pažymoje rašoma, kad tuo metu Eišiškių r. buvo 5 veikiančios bažnyčios, kuriose dirbo 7 kunigai. Pažymima, jog kun. Laurinavičiui ir kun. Pranui Bieliauskui užvestos bylos – formuliarai. Jų sekimui bei jų veiklos stebėjimui buvo naudojami 2 agentai – „Jan“ ir „Kūjis“.

1953-12-15 LSSR MVD Eišiškių r. sk. pažymoje apie katalikų dvasininkų veiklą minimas 1948 m. į Kalesninkų mstl. atvykęs klebonas Laurinavičius, kuriam 1947 m. Švenčionių aps. MGB sk. buvo užvedęs operatyvinio stebėjimo bylą (DON). Pažymima, kad jis dirbo kunigu Švenčionių mstl. ir Ceikinių mstl., tikintiesiems sakydavo antisovietinius pamokslus, tuo metu susirašinėjo su LSSR gyvenančiais ir tremtyje esančiais dvasininkais, rėmė politkalinius bei tremtinius siuntiniais bei piniginėmis perlaidomis.

LSSR MVD Eišiškių r. sk. darbo tarp katalikų dvasininkų 1954 m. vasario-balandžio mėn. ataskaitoje rašoma, kad Kalesninkų mstl. klebonas Laurinavičius tuo metu aktyviai pamokslų ir individualių pokalbių metu bandė išlaikyti įtaką tarp tikinčiųjų bei jaunimo. Jam buvo užvesta byla formuliaras Nr.3199. Agentūriniu keliu nustatyta, kad jis palaikė ryšius su asmenimis, kuriuos sovietinė valdžia baudė už antisovietinę veiklą. 1951 m. savo parapijoje kunigas subūrė tikinčiuosius į organizaciją „Rožančius“. 1953 m. spalio mėn. Laurinavičiaus veiklos ištyrimui buvo sudarytas agentūrinių – operatyvinių priemonių planas, kuriame buvo numatyta: paruošti verbavimui kelis Kalesninkų mstl. gyventojus; pas Laurinavičių siųsti agentą „Popov“ arba organizuoti šio agento ir Laurinavičiaus susitikimus pas Vilniaus m. dekaną kun. Gajauską.

LSSR MVD Eišiškių r. sk. pranešime apie agentūrinį – operatyvinį darbą už 1954 m. kovo mėn. rašoma, kad Kalesninkų bažnyčios klebonui Laurinavičiui vykdomas tyrimas, jam užvesta byla – formuliaras Nr.3199. Vykdant agentūrines – operatyvines priemones nustatyta, kad Laurinavičius palaikė ryšį su reakcingai nusiteikusiais katalikų dvasininkais, gyvenančiais kituose rajonuose bei esančiais tremtyje. Jis susirašinėjo su kun. Gutausku Algirdu, Antano, g. 1921 m.; su kun. Stoniu Martynu, Juozo, g. 1913 m.; su Adutiškio bažnyčios klebonu Steponavičiumi Juliumi. Visiems šiems kunigams LSSR MVD Švenčionių r. sk. buvo užvestos bylos – formuliarai. Iš jų susirašinėjimo matyti, kad jie periodiškai susitikinėjo Vilniaus m. pas kun. Gajauską. Vykdant agentūrines – operatyvines priemones užfiksuotas jo (Laurinavičiaus) susirašinėjimas su Jiezno r. Stakliškių mstl. 7-metės mokyklos mokytoja. Teigiama, kad Laurinavičiui ir asmenims, su kuriais jis palaikė ryšį, turi būti vykdomas aktyvus agentūrinis tyrimas kartu su LSSR MVD 4 valdybos 4 sk. bei LSSR MVD rajonų skyriais.

LSSR saugumo komiteto prie Ministrų tarybos 4 vald. viršininkui Obukauskui pranešime apie agentūrinį – operatyvinį darbą dvasininkų tarpe už 1956 m. aštuonis mėn. rašoma, kad Kalesninkų mstl. bažnyčios klebonas tiriamas kaip reakcingai nusiteikęs kunigas. Iš byloje esančios medžiagos analizės matosi, kad Laurinavičius aktyviai mokė ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus religijos. Iš agentų „Jan“ ir „Genys“ pranešimų matyti, kad kunigas gegužės mėn. ir vasaros viduryje ypač daug vaikų mokė bažnyčios priestate ir bažnyčioje. Dvasininkas kontroliavo tikinčiųjų elgesį, lankydavosi jų namuose ir bardavo tuos, kurie gerdavo degtinę. Pažymima, kad Laurinavičius draugavo su J. Steponavičiumi, kartu mokėsi dvasinėje seminarijoje.

1956 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius tapo Švenčionėlių mstl. bažnyčios klebonu (1956–1959 m.). Jis dėjo dideles pastangas, kad nuo 1939 m. sustojusi bažnyčios statyba būtų tęsiama, ir 1959 m. rugpjūčio 9 d. iškilmingai pašventino Švenčionėlių šv. Edvardo bažnyčią.

LSSR KGB Švenčionėlių r. įgaliotinio ataskaitoje už 1957 m. rugpjūčio mėn. rašoma, kad Švenčionėlių m. bažnyčioje dirbo Laurinavičius, kuris buvo tiriamas pagal 1952-07-31 MGB Eišiškių r. sk. užvestą bylą – formuliarą Nr.3199. Kunigas vedė antisovietinę agitaciją, mokė vaikus religijos, platino religinę literatūrą. Jis važinėjo po Vilniaus vyskupijos parapijas ir rinko pinigus Švenčionėlių bažnyčios statybai.

LSSR Švenčionėlių r. sk. ataskaitoje už 1958 m. rašoma, kad Švenčionėlių bažnyčios klebonui Laurinavičiui yra užvesta byla – formuliaras. Tyrimo metu pasitvirtino duomenys apie tai, kad jis katekizavo vaikus, tarp tikinčiųjų platino religinę literatūrą, išleistą nepriklausomos Lietuvos metais. Jis susitikinėjo ir susirašinėjo su autoritetą turinčiais katalikų bažnyčios dvasininkais, su įkalintais kunigais bei su vakarų Baltarusijoje gyvenančiais kunigais.

1959 m. LSSR KGB prie Ministrų tarybos 4 valdybos viršininkas Obukauskas, atsakydamas į 1958-12-25 Švenčionėlių r. įgaliotinio Žiemio ataskaitą pažymi, kad agentūriniame – operatyviniame darbe yra rimtų trūkumų. Kun. Laurinavičiaus ir kun. Klimo veiklos tyrimas nepakankamas, nes trūksta agentūros.

Švenčionėlių bažnyčioje pagausėjo jaunimo ir vaikų. Pamatę didelį kunigo autoritetą tarp tikinčiųjų, sunerimo vietiniai valdininkai. Jų bei LSSR KGB pareigūnų iniciatyva 1968 m. buvo nutarta kunigą nušalinti nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų ir iškelti jį į Adutiškį. Kun. Laurinavičius dėl to patyrė skaudžių išgyvenimų, tačiau patirta neteisybė dar labiau sustiprino jo ryžtą kovoti už tikinčiųjų teises. Klebono neapgynė ir lojalią poziciją sovietinės valdžios atžvilgiu užėmę tuometiniai oficialūs Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai. 1968 m. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis savo potvarkiu be jokių paaiškinimų nušalino kun. B. Laurinavičių nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų. Jam buvo įsakyta vykti į Švenčionių r. Adutiškio mstl. Č. Krivaitis net buvo prigrasinęs kunigystės suspendavimu, jeigu kun. B. Laurinavičius atsisakysiąs paklusti.

Jadvyga Laurinavičiūtė–Pranskienė pasakojo: „Kun. B. Laurinavičiui buvo labai sunku skirtis su mylimais Švenčionėliais. Paskutinį sekmadienį Švenčionėlių vid. mokyklos direktorius specialiai padarė tėvų ir vaikų susirinkimą, norėdamas, kad kuo mažiau parapijiečių ateitų atsisveikinti su kunigu. Tačiau jis labai apsiriko: bažnyčia buvo pilnutėlė. Vaikučiai su gėlytėmis rankose stovėjo po du nuo altoriaus iki durų. Per visą kunigavimo laiką kun. B. Laurinavičius labai mylėjo vaikučius, kvietė juos prie altoriaus ir už tai buvo ištremtas iš Švenčionėlių. Mišiose tarnaudavo kartais 10 ir daugiau vaikučių. Visus labai sugraudino klebono pasakytas eilėraštis:

Lakštingalėle, mažas paukšteli,

Kodėl nečiulbi ankstų rytelį?

Kaip aš čiulbėsiu ankstų rytelį, -

Piemens išdraskė mano lizdelį.

Klebonas palinkėjo, kad parapijiečiai eitų tiesiu keliu, kad giedotų dar stipriau ir garsiau, o jis girdėtų, „iš kokios šalelės vėjas atneša vaikučių balselius“ (Objektas „Intrigantas“. Vilnius, 2002 m.)

1968 m. kovo 21 d. kun. B. Laurinavičius buvo paskirtas Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonu ir čia dirbo iki tragiškos mirties.

Kaip ir Švenčionėliuose, jis rūpinosi bažnyčios statyba, fundavo kun. Benedikto Krištaponio antkapinio paminklo pastatymą. Subūrė vaikų chorelį. Aptarnavo ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų. Pas kaimo ligonius vasarą važiuodavo dviračiu.

Adutiškio klebonijos antrame aukšte kun. B. Laurinavičius turėjo savo biblioteką ir asmeninį archyvą, turėjo prieškario leidinių, kraštotyros literatūros apie Adutiškio apylinkes, Gervėčių kraštą, savo susirašinėjimo ir bylinėjimosi su sovietiniais pareigūnais raštų aplankus.

Kunigas buvo Lietuvos patriotas, nuoširdus, visus mylintis, jautrus kitų nelaimei, pareigingas, principingas ir reiklus visiems, o ypač sau. Šį kun. B. Laurinavičiaus savybių sąrašą būtų galima ilgai tęsti ir prie kiekvienos savybės papasakoti istoriją iš kunigo gyvenimo. Buityje klebonas buvo asketas. Pats nepaprastai kukliai, asketiškai maitinosi. Vilkėjo paprastais, bet tvarkingais drabužiais, griežtai laikydavosi pasninko. Buvo griežtas kovotojas už blaivybę. Kovojo už Bažnyčią, tikėjimą ir žmogaus teises. Tai buvo taurus kunigas ir kovotojas už Tiesą ir Laisvę.

Daug rūpesčių LSSR KGB pareigūnams sukėlė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (LKBK) pasirodymas. Jau pirmuosiuose Kronikos numeriuose buvo spausdinami kun. Laurinavičiaus pareiškimai, skundai, protestai. 1992-03-14 LKBK 20-mečio minėjimo konferencijoje vyskupas (šiuo metu arkivyskupas) Sigitas Tamkevičius teigė, kad kun. B. Laurinavičius buvo tarp tų kunigų ir pasauliečių, kurie ne tik teikdavo medžiagą LKBK, bet nebijodavo po ja pasirašyti („Kronika“, Vilnius: Gairės, 1997).

LSSR KGB Švenčionių r. sk. agentūrinių – operatyvinių priemonių, numatytų 1979 m., plane pažymima, kad kun. Laurinavičius traukė ikimokyklinio amžiaus vaikus prie religijos, bažnyčioje iš sakyklos kritikavo sovietinio gyvenimo trūkumus. Siekiant atskleisti kunigo „antivisuomeninę“ veiklą numatytos agentūrinės – operatyvinės priemonės: užverbuoti kai kuriuos Adutiškio mstl. gyventojus; tiriant kunigo veiklą aktyvinti agentus: „Tichonov“, „Maželis“ ir „Viktoras“.

Pažymoje apie LSSR KGB Švenčionių r. sk. kontržvalgybinio darbo trūkumų, atskleistų 1978 m. balandžio mėn., pašalinimo rezultatus rašoma, kad „Intrigantui“ (B. Laurinavičiui) 1980 m. sausio mėn. užvesta operatyvinio tyrimo byla (DOR) Nr.180. Pažymima, kad tuo metu jis buvo Helsinkio grupės narys. Tą patį mėnesį sudarytas ir patvirtintas agentūrinių – operatyvinių priemonių planas. Numatytas priemones numatoma pravesti bendradarbiaujant ir būtinai dalyvaujant LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk. operatyviniams darbuotojams. Dirbo agentai: 5 tarnybos 3 sk. – „Gladijolė“, „Juozas“, „Aukštaitis“; KGB Švenčionių r. sk. – „Tichonov“, „Lena“, „Frans“ KGB Ignalinos r. sk. – „Pušinis“, „Jonas“. Iš jų gaunama informacija apie objekto (Laurinavičiaus) elgesį, remiantis šia informacija numatoma pravesti jį kompromituojančias priemones.

1979 m. kun. B. Laurinavičius tapo Helsinkio grupės nariu. Jo veikla tapo dar aktyvesnė, padaugėjo įvairioms sovietinės valdžios institucijoms siunčiamų raštų, griežtėjo reikalavimai. Todėl 1980-02-06 Adutiškio klebonijoje KGB pareigūnai darė 8 val. trukusią kratą, kurios tikslas – įbauginti kunigą. Kratos metu buvo paimta daug „tendencingo“ turinio pareiškimų, 2 rašomosios mašinėlės (viena rusišku šriftu, kita lietuvišku), vienas „antisovietinio“ pobūdžio leidinys „Tiesos kelias“, 3 albumai ir įvairūs dokumentai bei laiškai (iš viso 37 daiktai). Kratos protokolą pasirašė ją darę 6 KGB darbuotojai – 2 tardytojai (J. Matulevičius ir R. Rainys), 4 operatyvininkai ir kviestiniai asmenys. Tarp jų – Sventauskas, Gudas, Albrikas, Rukšėnas ir Riabininas įvardijami tiesiog kaip KGB darbuotojai.

Praslinkus 5 dienoms po kratos pas kun. B. Laurinavičių apsilankė „Tiesos“ spec. korespondentė D. Repšienė. Kunigas, aprašydamas šį vizitą, užsiminė, jog 1980-01-19 laikraštyje „Tiesa“ pasirodė D. Repšienės straipsnis apie Luokės mstl. kun. Leoną Šapoką, kurį tais pačiais metais po straipsnio pasirodymo (1980-10-10) žmogžudžiai itin žiauriai nužudė. Kun. B. Laurinavičius, tur būt jausdamas, kad su juo gali būti panašiai pasielgta, 1981 m. birželio 4 d. parašė testamentą.

1981 m. lapkričio 21 d. laikraštyje „Tiesa“ pasirodė D. Repšienės parašytas straipsnis, kuriuo buvo siekiama sukompromituoti kunigą B. Laurinavičių, o 1981 m. lapkričio mėn. 24 d. kunigas žuvo.

1980-05-16 Vilniaus KGB rūmuose jį tardė kratą daręs tardytojas Matulevičius su kitu tardytoju. Tardymo metu tardytojai grasino, kad kun. B. Laurinavičių pasodins į kalėjimą. Paskutinis kunigo rašytas dokumentas yra 1981-10-26. Jis kreipėsi pareiškimu į LSSR švietimo ministrą, į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK) reikalaudamas, kad būtų imtasi priemonių, jog Adutiškio vid. mokyklos mokytojas bent bažnyčioje nedrumstų tikintiesiems ramybės (kun. B. Laurinavičiaus archyvas).

LSSR KGB Švenčionių r. sk. agentūrinių – operatyvinių priemonių, numatytų 1980 m., plane rašoma, kad stebimas kun. Laurinavičius, kuriam užvesta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr.1429. Agentų ir kitų šaltinių duomenimis, jis įstojo į Helsinkio grupę ir suaktyvino savo antisovietinę veiklą. Pažymima, kad Adutiškio kunigas (pavardė nenurodyta) pritraukia mokinius į religines apeigas, todėl numatoma verbuoti vieną iš mokytojų, dirbančių Adutiškio vid. mokykloje.

LSSR KGB Švenčionių r. sk. viršininko Bunino sudarytame 1981 m. plane, kurį patvirtino LSSR KGB 1 sk. viršininkas Kariniauskas, 2 vald. viršininkas Rupšys ir 5 tarnybos viršininkas Baltinas, pažymima, kad objekto DOR Nr. 180 kunigo „Intriganto“ (Laurinavičiaus) atžvilgiu 1980 m. buvo naudojami tyrimo veiksmai ir jį kompromituojančios priemonės, tačiau jis ir toliau tęsė veiklą Lietuvos Helsinkio grupėje, reguliariai bendravo su reakcingai nusiteikusiais kunigais. Numatyta: paruošti ir pravesti kartu su MVD (Vidaus reikalų ministerijos) organais „Intrigantą“ kompromituojančią priemonę pasitelkiant Adutiškio gyventoją, kurį „Intrigantas“ visiems girdint kaltino žmogaus nužudymu; kartu su LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk. ir LSSR KGB Ignalinos r. sk. tęsti „Intriganto“ veiklos tyrimą pagal turimą planą naudojant agentus „Tichonov“, „Lena“, „Viktoras“, „Pušinis“, „Gladijolė“, „Juozas“; siųsti pas „Intrigantą“ tarybinius piliečius, kad jie užrašytų jo priešiškus pasisakymus.

Galimai, LSSR KGB pareigūnai, vykdydami sudarytą planą, suplanavo ir suorganizavo kun. Broniaus Laurinavičiaus nužudymą.

Helsinkio grupės narys

1975-08-01 SSSR kartu su kitomis pasaulio valstybėmis Helsinkyje pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) Baigiamąjį aktą. Šio dokumento trečiojoje nutarimų dalyje buvo aptariamos žmogaus teisės. Sovietų valdžia, pasirašiusi šį dokumentą, ir toliau ignoravo jo straipsnius, deklaruojančius žmogaus teises, todėl susikūrė visuomeninės organizacijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į Helsinkio nutarimų vykdymą Sovietų Sąjungoje. 1976-11-25 apie Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą pranešė Lietuvos disidentai: kunigas Karolis Garuckas, Einamas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Tomas Venclova ir Viktoras Petkus. 1977 m. buvo suimtas ir nuteistas Helsinkio grupės vadovas V. Petkus, 1977 m. T. Venclova išvyko gyventi į Vakarus, 1979 m. mirė K. Garuckas, o E. Finkelšteinas iš organizacijos pasitraukė. Į V. Petkaus ir mirusio K. Garucko vietą stojo gydytojas psichiatras Algirdas Statkevičius ir Adutiškio klebonas Bronius Laurinavičius. Jis su kitais Helsinkio grupės nariais adresavo argumentuotus pareiškimus SSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui bei kitoms instancijoms apie SSSR konstitucijos nesilaikymą ir neteisėtus disidentų areštus, protestavo prieš Nobelio premijos laureato A. Sacharovo ištrėmimą į Gorkį, prieš SSSR kariuomenės operacijas Čečėnijoje ir kt. B. Laurinavičius kėlė klausimą dėl Lietuvos okupacijos neteisėtumo, dėl lietuvių tautos rusinimo ir kt., todėl jis buvo nuolat MGB/KGB sekamas, smerkiamas, tardomas. Jo ir kitų Helsinkio grupės narių pareiškimai, protestai dėl žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų LSSR bei SSSR buvo spausdinami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ (LKBK).

Lietuvos Helsinkio grupės atstovas A. Statkevičius 1988 m. rugsėjo 15 d. Saugumo ir bendradarbiavimo Europos komisijos JAV Kongrese sesijoje liudijo, kad dėl savo veiklos Lietuvos Helsinkio grupėje nuo 1980 m. iki 1987 m. jis buvo laikomas specialiose psichiatrijos ligoninėse Černiachovskio m. ir Taškento m. kartu su itin pavojingais nusikaltėliais.

Lietuvos Helsinkio grupės atstovą kunigą B. Laurinavičių automobilis partrenkė ir mirtinai sužalojo 1981 m. lapkričio mėn. 24 d. apie 20 val. Vilniaus m. Žalgirio g.

KGB kova prieš kun. B. Laurinavičių

B. Laurinavičius buvo nuolat sekamas, šantažuojamas, tardomas, gąsdinamas, šmeižiamas per spaudą, visokiais būdais bandyta jį pažeminti tarp tikinčiųjų, sovietinių pareigūnų iniciatyva būdavo keliamas iš vienos parapijos į kitą. Nepaisydamas persekiojimų, kunigas buvo nepalenkiamas, toliau ėjo sunkiu, pavojingu Dievo jam skirtu keliu. Atrodė, jog jis nebijojo mirties.

LSSR KGB darbuotojai dvasininką pradėjo „globoti“ jau 1947 m. Kun. B. Laurinavičius buvo įtrauktas į „reakcingiausių dvasininkų“ sąrašą.

Dar 1947 m. MGB Švenčionių apskrities skyrius jam užvedė operatyvinės įskaitos stebėjimo bylą. KGB kun. B. Laurinavičiui suteikė „Intriganto“ pravardę. Jį kaltino priešiškumu sovietinei valdžiai, nepatiko ir kunigo antisovietiniai pamokslai. Dvasininkas smerkė kolchozus, gynė lietuvybę. Labai aktyvi kunigo veikla, jo didelis poveikis parapijiečiams, ypač vaikams, jaunimui vertė KGB pareigūnus imtis įvairiausių priemonių, nukreiptų prieš kunigą. B. Laurinavičius rašė laiškus įkalintiems kunigams, rėmė juos, tremtinius ir politinius kalinius siuntiniais bei pinigais. Moraliai ir materialiai rėmė lageryje kun. Kazimierą Vasiliauską, kun. Vladą Gimžauską, kun. Antaną Dilį, Romualdą Ragaišį, Antaną Terlecką bei kt.

1952 m. stebėjimo byla buvo performuota į bylą–formuliarą. 1974 m. KGB užvedė operatyvinio tyrimo bylą DOR Nr. 94. Jam duodamas sekamojo objekto (agentūrinio stebėjimo) pseudonimas – „Intrigantas“. Kun. B. Laurinavičiaus byla priklausė LSSR KGB 5 sk., kurio paskirtis buvo sekti, kompromituoti antisovietiškai nusiteikusius asmenis. Kunigą sekė daugelis šio skyriaus agentų. ,,1974 – 1981 m. KGB operatyvinėse ataskaitose dominuoja agentai „Tichonov“, „Viktoras“, „Lena“, „Marytė“, „Žemaitis“, „Juozas“, „Pušinis“, „Gladijolė“. Iš bylų medžiagos aiškėja, kad dauguma kunigą sekti prispirtų asmenų buvo iš jam artimos bažnytinės aplinkos – iš Švenčionių, Ignalinos rajonų, iš Adutiškio parapijos komiteto narių“ (Ekstra. 2000 m. Nr. 45).

1978 m. birželio 29 d. DOR perkelta į operatyvinio stebėjimo bylą (DON) Nr. 1429, tačiau neilgam: 1980 m. sausio 17 d. vėl pradėta byla DOR Nr. 180.

Kunigo žūtis

Tą tragišką 1981 m. lapkričio 24 dieną, aštuntą valandą ryto, kun. B. Laurinavičius paprašė šeimininkės, kad ji per trečią asmenį nupirktų jam traukinio bilietą į Vilnių. Klebonas žinojo, kad KGB buvo prisakiusi Adutiškio geležinkelio stoties darbuotojai nedelsiant pranešti apie tai, kur ir kada traukiniu ketina vykti sekamasis. Iš Vilniaus kunigas važiavo į Kauną atsiimti ten surasto paso, kurį prieš kiek laiko buvo pametęs (gal ištraukto, pavogto?). Kaune jis aplankė keletą konspiracinių butų, kur surinko pinigų (1 000 rub.) iš tremties grįžusiems kunigams paremti. Į Vilnių kunigas grįžo 18 valandą. Pinigus norėjo įteikti monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, tačiau atėjęs į Šv. Rapolo bažnyčią, jo nerado. Dienos metu kun. B. Laurinavičius buvo užėjęs pas savo seserį Juliją, kuriai pasakė, kad važiuos į Kauną atsiimti paso. Po to norėjo aplankyti savo draugą, bičiulį dvasininką Antaną Dilį, bet pastarojo namuose nerado.

B. Laurinavičius pasuko pas savo dukterėčią Jadvygą Pranskienę, kuri gyveno Žirmūnų gatvės gale.

„Tą lemtingą 1981 m. lapkričio 24–osios vakarą A. Dilio nebuvo namuose. Būtent tą vakarą iš Kauno grįždamas kunigas Bronius pakeliui nusprendė užsukti ir pas kun. A. Dilį, tuo metu gyvenusį sostinėje, Trimitų gatvėje, visai šalia Kalvarijų–Žalgirio sankryžos. Neradęs seno bičiulio, kun. B. Laurinavičius šeimininkės paprašė perduoti gerus linkėjimus ir pasuko Žalgirio gatvės link. Po kelių minučių jis žuvo…

Daugelio jį pažinojusiųjų nuomone, kun. B. Laurinavičiaus žūtis po sunkvežimio ratais nebuvo atsitiktinė – tai KGB sistemos gudri, iš anksto suplanuota keršto akcija už jo nuoseklią ir drąsią veiklą…“ (XXI amžius. 2008 m. Nr. 96).

Tragedija įvyko apie 20 val. 20 min. Vilniuje, Kalvarijų (tuo metu Dzeržinskio)–Žalgirio gatvių sankryžoje. Tuo metu oras sostinėje buvo bjaurus, dulksnojo šaltas ledinis lietus, stūgavo vėjas, gatvės buvo apytuštės.

Kunigas gulėjo gatvėje po šaltu rudens lietumi, uždengtas jo paties paltu.

Prie „Tėvynės“ kino teatro skvero, demonstratyviai nusisukę nuo įvykio vietos, stovėjo trys juodomis odinėmis striukėmis vilkintys žmonės: du vyrai ir viena moteris. Kun. B. Laurinavičiaus bičiulis nuo gimnazijos laikų žurnalistas Izidorius Šimelionis, grįžęs iš mokyklos susirinkimo, jų paklausė: „Kas čia atsitiko?“. Vienas vyriškis net neatsisukęs rusiškai burbtelėjo: „My nie komentirujem“ (Mes nekomentuojame).

Žuvimo aplinkybės buvo labai neaiškios.

Kitą dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės Naujienos“ Nr. 275 trumpai pranešė, kad „1981 m. lapkričio mėn. 24 d. apie 20 val. 15 min. Vilniaus m. Žalgirio gatvėje, ties 74 namu, automobilis partrenkė ir negyvai sužalojo pil. B. Laurinavičių“. Apie kunigo žūtį pranešė ir Lietuvos radijas.

Kitame numeryje „Vakarinės Naujienos“ kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją.

Kun. A. Keina šio straipsnio autoriams pasakojo, kaip po kun. B. Laurinavičiaus laidotuvių kartu su velionio brolio dukra Jadvyga Laurinavičiūte-Pranskiene aplankė sunkvežimio vairuotoją, po kurio mašinos ratais žuvo kunigas. Iš šio žmogaus pasakojimų galima buvo suprasti, kad dvasininkas buvo kažkokių vyrų pastūmėtas po sunkvežimio ratais. Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas – žiauriai sužalotas. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido būriuotis, išskiriant vieną, neaukštą rusiškai kalbančią, įgėrusią moterį. Pastaroji buvo šlavėja, gyveno šalia buvusio „Tėvynės“ kino teatro. Ji visiems uoliai aiškino, kad „vyras buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais“. Kitą dieną ta pati įgėrusi moteris susirinkusiems praeiviams vėl tvirtino tą patį.

Prieš mirtį kun. B. Laurinavičius savo bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus bandyta jį suvažinėti. Nujausdamas netikėtą mirtį 1981 m. birželio 4 d. sudarė testamentą. Vilniaus 1–osios autotransporto valdybos vairuotojas G. Lazukinas, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę. Tuo metu jis vairavo sunkvežimį, vežė plytas į šiaurės karinį miestelį. G. Lazukinas guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai. Iš tikrųjų, vairuotojui byla nebuvo iškelta.

Gal dabar atsirastų liudininkai, kurie matė, kaip kunigas buvo pastūmėtas po mašinos ratais?

Moteris tų pačių metų lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo apie eismo įvykį: ant šaligatvio stovėjęs vyriškis, prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti, vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs, važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis: jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.

Kun. B. Laurinavičiaus giminaitė Regina Girdauskienė pasakojo: „Lapkričio 25 d. 6 val., prieš važiuodami į Adutiškį, užsukome į Žalgirio gatvę, prie buvusio „Tėvynės“ kino teatro. <…>. Atėjome į žuvimo vietą, kurioje buvo smėliu užpiltas kraujas. Ten radome išplėštą su medžiaga palto sagą. Žuvimo vietoje padėjome gėlių ir išvažiavome į Adutiškį“.

Antanas Patackas, pateikdamas spaudai medžiagą apie kun. B. Laurinavičių, rašė: „Ties jo žuvimo vieta, Žalgirio–Kalvarijų gatvių sankryžoje, nuo 1981 m. lapkričio mėn. iki 1982 m. gegužės mėn. pabaigos visą laiką buvo padėtas eglių vainikas su raudonomis gėlėmis jo vidury. Tas vainikas retkarčiais būdavo pašalinamas, bet vėl atsirasdavo naujas. Birželio mėn. vainiko jau nesimatė. Matyt, buvo duotas griežtas įsakymas neleisti žuvimo vietą puošti raudonomis gėlėmis, kurios primintų nekaltai pralietą kraują“ (Voruta. 1991 m., Nr. 22).

Kunigo žūties bylą tyrė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją vedė tardytojas Vaitiekūnas. Jis grąžino giminėms žuvusiojo kai kuriuos daiktus. Vėliau buvo grąžintas paltas ir pas kun. B. Laurinavičių rasti pinigai. Dėl įkalčių stokos byla buvo nutraukta.

Lietuvos Katalikų mokslo akademija 1991 m. lapkričio 9-ąją visuotiniame narių susirinkime priėmė rezoliuciją, kurioje nutarė kreiptis į Lietuvo Respublikos prokuratūrą, kad būtų atnaujinta kun. B. Laurinavičiaus byla.

1992 m. mėginta kun. B. Laurinavičiaus žūties tyrimą atnaujinti, tačiau nepavykus (arba nepanorus) sukaupti naujų faktų, neapklausus naujų liudininkų byla buvo nutraukta.

Žurnalas „Ekstra“ (2000 m. Nr.45) bandė praskleisti tragišką kun. B. Laurinavičiaus mirtį gaubiančią mįslę.

Dvasininko testamentas

Lyg nujausdamas KGB kėslus, kun. B. Laurinavičius 1981 m. birželio 4 d. parašė testamentą, kurį atrado Švenčionių dekanas A. Ulickas kun. B. Laurinavičiaus darbo kambaryje ant rašomojo stalo. Testamentas buvo nepatvirtintas, nes buvo valdžiai nepalankaus turinio:

„Metai kaskart vis greitėja, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 – metus ir dirbdamas Viešpaties Vynuogyne 37 – us m., pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jeigu ji nebūtų pajėgi, Reginą Girdauskienę ir Jadvygą Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigus K. Žemėną ir A. Keiną.

Neužmiršdamas savo Tėvelių gerumo, kad jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi, noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš visuomenės, kuri man padėjo per „Lietuvių Labdarybės draugiją“ – taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 rb, kuriuos prašau įteikti kun. Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus, – kun. Keinai.

Mano knygas tepaima kun. K. Žemėnas arba kun. A. Keina.

Namas, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai.

Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums patogiau.

Norėjau nuoširdžiai garbinti Dievą, ginti skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti, juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad man atleistų, o taip pat prašau ir visus man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomet neįtikau.

Kun. B. Laurinavičius (parašas)

Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.“

Lapkričio 25 d. dekanas A. Ulickas nepasakė kunigams K. Žemėnui ir A. Keinai, kad jie yra testamento vykdytojai, nors buvo žadėjęs. Apie tai pastarieji sužinojo tik laidotuvių rytą.

R. Girdauskienė pasakojo: „Po gedulingų pietų aš kreipiausi į kunigą A. Ulicką, kad gražintų dėdės testamentą. Tačiau jis jo neatidavė. Tik padedant vyskupui J. Steponavičiui, kunigo Broniaus sesuo Julija mums priklausantį testamentą vėliau atsiėmė“.

Kunigo laidotuvės

Nelaukiau čia laimės,

Nes čia ištrėmimas.

Man skirtas pas Dievą

Laimingas likimas.

(iš Dovydo psalmės)

Kun. B. Laurinavičius savo Testamente išreiškė norą būti palaidotas Švenčionėliuose, bet sovietinė valdžia pasipriešino jo valiai, ten neleido laidoti. Laidotuvės įvyko Adutiškyje lapkričio 27 d. Į jas susirinko Adutiškio gyventojai, vyskupai – tremtiniai Julijonas Steponavičius bei Vincentas Sladkevičius, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas, apie šimtą kunigų iš visų Lietuvos vyskupijų ir didžiulė minia pasauliečių tikinčiųjų iš visos Lietuvos kampelių. Buvo pasakyta vienuolika pamokslų. J. Steponavičius ir V. Sladkevičius vadovavo laidotuvių gedulingoms iškilmėms, su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslus sakė kunigai – Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. Pastarieji iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Laidotuvių pamaldos užtruko apie 4 valandas.

Laidotuvių dalyviai jautė, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves laiku tikrai nebūtų sužinoję.

Adutiškietė Kiprijona Burokienė pasakojo: „Graudūs buvo pamokslai. Žmonės ėjo priimti šv. Komunijos, meldėsi už mirusįjį, reiškė jam meilę ir padėką.

Kunigo karstą nešė tris kartus apie šventovę. <…>. Skaudu buvo, kai ant karsto biro žemė, kai ties supiltu kauburėliu lengvai šiureno vėjas, supdamas žiedų taureles ir primindamas žiaurią tiesą. Baltos snaigės tartum dangaus ašaros krito ant kapo.“

Vyskupas J. Steponavičius prie kapo kalbėjo: „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį buvo daromos kratos, dėl to sulaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada eidavo tiesiu keliu.“

Kun. J. Lauriūnas, kalbėdamas apie kun. B. Laurinavičių, užbaigė savo pamokslą šiais žodžiais: „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje.“

Perlaidojimas

Lietuvos atgimimo Sąjūdžio pradžioje buvo įvykdyta velionio valia. 1988 m. lapkričio 25 d. adutiškėnai atsisveikino su ganytojo palaikais. Rytą Adutiškio bažnyčioje buvo atlaikytos gedulingos mišios. Pamokslą pasakė K. Vasiliauskas. Vėlai vakare karstas su kunigo B. Laurinavičiaus palaikais buvo atgabentas į Švenčionėlius, kur 26 d. įvyko iškilmingos perlaidojimo apeigos. Švenčionėlių bažnyčioje taip pat buvo laikomos gedulingos pamaldos. Dalyvavo kunigai: R. Puzonas, A. Valatka, M. Savickas, K. Žemėnas, S. Tunaitis ir kt. Šv. Mišias aukojo kunigai: R. Puzonas, K. Gailius ir K. Žemėnas. Pamokslą sakė kun. R. Puzonas.

Kitą dieną šv. Mišias aukojo kunigai: K. Gurklys, R. Puidokas, K. Žemėnas, M. Petravičius ir D. Puidokas.

Šv. Mišių pamokslą sakė kun. K. Pukėnas. „Ši diena yra savotiška, – kalbėjo jis, – iš vienos pusės, liūdna – stovi karstas mūsų mylimo draugo, Švenčionėlių ir Adutiškio klebono, iš kitos pusės, – džiugi diena, nes grįžo į savo vietą. Buvo ištremtas ir grįžo. Išgyvename įdomų laikotarpį…“

Pamaldų metu griežė dūdų orkestras.

Po pamaldų kalbėjo dvi moterys, primindamos Vėlionio pasiaukojimą dėl Bažnyčios, sielų ir Tėvynės.

Šiose pamaldose dalyvavo apie 20 kunigų. Šventoriuje prie kapo kalbėjo Juozas Jakštas.

Nepažįstamas vaikinas padeklamavo eilėraštį patriotine tema.

Pabaigoje susipynė orkestro ir žmonių balsai, griežiant ir giedant: ,,Marija, Marija“, ,,Lietuva brangi“, Lietuvos himną.

Kun. B. Laurinavičius atgulė savo statytos bažnyčios šventoriuje.

Švenčiant kunigo žūties 20-metį, 2001 m. lapkričio 24 d. Švenčionėlių bažnyčioje buvo pagerbtas jo atminimas. Gruodžio 1 d. Vilniuje prie koplytstulpio susirinko tie, kurie kun. B. Laurinavičių pažinojo asmeniškai bei žinojo jį buvus kaip Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėją. Šv. Rapolo bažnyčioje šv. Mišias aukojo ir prisiminimais pasidalijo J. E. vysk. Juozas Tunaitis.

Giminių, jaunystės draugų, dvasininkų ir kitų maldininkų mintys apie kun. B. Laurinavičių

„Mano dėdė kun. Bronius Laurinavičius man davė viską, kas brangiausia – tikėjimo, tikros krikščioniškos meilės suvokimą ir troškimą pagal ją gyventi. Ir davė ne žodžiais, o pavyzdžiu, kurį aš regėjau daugel metų.“

Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė, Vilnius, 2002 m. gegužė

„Atostogaudamas kaime, eidavo pas močiutes, prašydavo, kad jos dainuotų, sektų pasakas ir pats stropiai liaudies kūrybą užrašydavo, veždavo į Vilnių.“

Julė Juodzevičienė

„Iš vaikystės liko nepaprastai šilti prisiminimai apie dėdę kunigą Bronių. Labai laukdavome jo atvažiuojant, nes kiekviena viešnagė tapdavo didžiausia šeimos švente. Vaikus jis nudžiugindavo lauktuvėmis – riešutais, ilgais mėtiniais saldainiais, sausainiais, knygutėmis, sąsiuviniais. <…> Visada linksmas, švytintis, energingas, dėdė maloniai bendraudavo su visais – savais ir svetimais.“

Regina Girdauskienė, Vilnius, 1995 m. spalis

„Jis labai gailėjosi vargšų. Taip pat labai daug pastangų dėjo Bažnyčios labui. Nors buvo persekiojamas, vis tiek dirbo, nenurimo, kol jį nužudė. Žinia, kad žuvo kunigas Laurinavičius, buvo labai didelis smūgis mūsų šeimai. Visi žmonės jo gailėjo, nes ir jis kiekvieną užjautė, kiekvienam padėdavo nelaimėje. Aplankydavo ligonius.“

Leonarda Augulytė-Blazgienė, Gervėčių parapija, Rimdžiūnų k., 1997 m. liepos 12 d.

„Kunigas buvo aplankęs mūsų mamytės kapą ir rašė, kad labai sužavėjo užrašas ant paminklo: „Nebijok mirties, bijok blogų darbų“.

Birutė Kuckaitė, 1995 m. spalio 16 d.

„Iki šiol mename jo gerus pamokymus ir patarimus. Esame labai dėkingos ir meldžiamės už tyrą kunigo sielą.“

Leokadija Trepšytė, Vilnius, 1997 m. liepos 1 d.

„Dabar, jei jis būtų gyvas, aš būtinai pas jį nuvažiuočiau ir pasakyčiau, kad vyrą atpratinau nuo degtinės, o sūnų išauginau nerūkantį ir negeriantį.

Mane labai sukrėtė tragiška kunigo žūtis. Atminty visam laikui liks šviesus jo paveikslas.“

Regina Mlinkauskaitė-Zaikienė, Vilnius, 1996 m. kovo 6 d.

„Bronius Laurinavičius buvo mano motinos pusbrolis. Vieną 1942 m. žiemos dieną, pakvietė užeiti pas jį, paragino mane ir mano pusbrolį Vladą Laurinavičių, labai gerai baigusį pradinę mokyklą, toliau mokytis ir pažadėjo parengti mus stoti į gimnaziją. <…>

Aš ir mano pusbrolis Vladas Laurinavičius – ne vieninteliai B. Laurinavičiaus mokiniai. Jo parengti gimnazistais tapo Vaclovas Laurinavičius, Stasys Puišė, Romas Laurinavičius, Janė Jadzevičiūtė, Regina Mlinkauskaitė. <…>

Jis visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų. Už šį rūpinimąsi gervėtiškiai jam buvo labai dėkingi.“

Vladas Jadzevičius, 2000 m.

„Atsisveikinimo žodis prie kapo duobės pasiekė visų dalyvių širdis ir protus. Visi buvo sužavėti kun. Broniaus pagarbos ir meilės mūsų mamytei – kankinei, ištvėrusiai nežmoniškas piktadarybes pirmojo ir antrojo pasaulinio karo metais.“

Izidorius Šimelionis, Vilnius, 2002 m. vasario 27 d.

„1998 m. Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinome du ąžuoliukus. Jie skirti mūsų krašto šviesuoliams, žmonių užtarėjams, kovojusiems už tikėjimą ir tėvynę Lietuvą. Tai – vyskupui Julijonui Steponavičiui ir kunigui Broniui Laurinavičiui. Tegul užauga stiprūs, dideli ąžuolai, tokie, kaip šitie mūsų kunigai. Kaip dabar mums būtų reikalingi šie garbūs žmonės!“

Marija Janavičiūtė-Mačėnienė, Gėliūnai, 1998 m.

„Mes, keleiviai, buvome uždaryti autobuse. Važiuojame. Kunigas Laurinavičius, pasikrapštęs užantyje, prisėda prie manęs ir slapta įteikia 100 rublių.

- Tai jums pradžiai gyvenimo Lietuvoje, – sako.

- Ačiū, nereikia, ačiū! – spontaniškai sakau, žinodama, kad meluoju. Kaip čia nereikia? Aišku, reikia, bet mandagumas verčia.

- Imk, slėpk ir tylėk! – sako kunigas.

Dar kartą įsitikinau, kad šis kunigas yra pašauktas nuskriaustųjų guosti ir remti.“

Kazimieras Umbražiūnas, Vilnius, 1995 m. gegužės 30 d.

„Esu dėkingas kunigui Bronislovui, kad jis atvykęs į Vilnių, paprastai ir mane visuomet aplankydavo ir labai nuoširdžiai pasipasakodavo apie ateities kovos planus. Buvo atvykęs ir tą paskutinį lemtingą vakarą. Deja, tą dieną aš buvau išvažiavęs į Panevėžį. Išeidamas jis žadėjo po valandos dar kartą užsukti. Vietoj jo vakare atėjo skaudi žinia: tą vakarą užgeso vienas ryškiausių mano jaunystėje ir gyvenime regėtų švyturių.“

Mons. Kazimieras Vasiliauskas, Vilnius, 1997 m. rugsėjo 6 d.

„Dirbo be poilsio. Daugybę cemento maišų jis pats iš Švenčionėlių geležinkelio stoties suvežė dviračiu prie bažnyčios. Atstumas – koks puskilometris. Ir visada vilkėdamas sutaną.“

Vysk. Juozas Tunaitis, 1998 m. rugpjūčio 10 d.

„Klebonijoje viešėdamas, stebėjausi kunigo Broniaus originaliai sukonstruotomis langinėmis: viduje patraukus virvutes, kiekvieną langą iš lauko uždengdavo lentų langinės. Kam tai, net antrame aukšte? Paaiškėjo, kad tai apsauga nuo langų daužymo. Mat šiam parapijiečių mylimam klebonui jau kartą buvo išdaužyti langai. Papasakojo, kad būta ir pasikėsinimų nužudyti – jis vos išvengęs mirties. Todėl išgirdęs apie jo mirtį Vilniuje, nė neabejojau, kad tai nužudymas.“

Vysk. Jonas Kauneckas, Telšiai, 1998 m. vasario 20 d.

„Kunigas Bronius buvo sekamas, provokuojamas, šantažuojamas visomis sovietinio represinio aparato priemonėmis, tačiau suimtas ir nuteistas nebuvo, kodėl, sunku atspėti. Sovietinis represinis aparatas pirmiausia griebdavo tuos kunigus, kurie kuo nors pasižymėjo nacių okupacijos metais, o tada kunigas Bronius buvo dar seminaristas. Antra, griebdavo tuos, kurie turėjo kokį nors ryšį su ginkluotu pogrindžiu. Čia irgi nebuvo preteksto, nes ten, kur jis dirbo, pvz., Kalesninkuose, nebuvo ryškios lietuviško pogrindžio veiklos. <…>. Jis nebuvo mėgstamas vyriausybės, bet ir nedavė pagrindo areštui. Visa jo veikla turėjo ryškų bažnytinį atspalvį.“

Kun. Vaclovas Aliulis, Vilnius, 1996 m.. vasario 11 d.

„Jis labai skubėjo gyventi. Daug dirbo ir mokėjo puikiai derinti darbą su malda. <…>…kun. Bronius dirbo didelėse parapijose, bet gyveno kukliai: baldai paprasti, daug dirbo ir važinėjo, tačiau savo automobilio neturėjo, maitinosi menkai. Jo vienintelis rūpestis buvo Bažnyčios ir tikinčiųjų dvasinė gerovė – tik dėl jų jis gyveno ir dirbo.“

Kun. Kazimieras Žemėnas, Kaltanėnai, 2002 m. balandžio 23 d.

„Galiu drąsiai tvirtinti, kad velionis buvo kunigas pagal Dievo mintį. Jis neleido bolševikiniams vilkams įsibrauti į Kristaus avidę. Mums ir kitoms kartoms liko gražus kunigo kovotojo, nuoširdžiai mylinčio Dievą ir Tėvynę, pavyzdys.“

Mons. Alfonsas Svarinskas, Vilnius, 2002 m. gegužės 6 d.

„ - Viešpatie, kiek jų daug mane sekioja! Bet tegul žino, kad aš jų nebijau, – sakė jis. – Tikiu savo darbo teisingumu. Ir mirties nebijau, nes testamentą jau esu parašęs…

Kitą dieną sužinojau, kad nuskintas dar vienas tautos Žiedas.“

Angelė Ragaišienė, Vilnius.

„Kitą dieną nuvažiavau į tą vietą, kur jis žuvo: šaligatvio kraštas buvo nuklotas gėlėmis, gatvėje pabarstyta smėlio… šalia stovinti moteris pasakė:

- Čia kada nors turėtų būti pastatyta bažnyčia“.

Kun. B. Laurinavičiaus atminimo įamžinimas

1997 m. sausio 24 d. Vilniuje įsikūrė iniciatyvinė grupė kun. B. Laurinavičiaus atminimui įamžinti.

1998 m. kun. B. Laurinavičiaus tėviškėje, Gervėčių bažnyčios šventoriuje pasodinti du ąžuoliukai, kurie skirti iš to krašto kilusiems garbingiems dvasiškiams: arkivyskupui J. Steponavičiui ir kun. B. Laurinavičiui.

Adutiškio bažnyčios šventoriuje, ant buvusios kun. B. Laurinavičiaus kapavietės stovi skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas akmeninis paminklas. Po antkapiu guli kun. B. Laurinavičiaus kruvini drabužiai, kuriais jis vilkėjo žūties momentu.

1991 m. birželio 14 d. kun. B. Laurinavičiui atminti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje parapijiečiai pastatė antkapinį paminklą (skulptorius prof. A. Kmieliauskas): „Kristus prieš Pilotą“. Paminkle iškalti šie žodžiai: „Kun. Bronius Laurinavičius 1913 – 1981 m., Švenčionėlių bažnyčios statytojas ir mūsų tautos kankinys, gynęs žmogaus ir tikinčiųjų teises, Helsinkio komiteto narys“. Kitame šone iškalta: ,,Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos“.

Švenčionėliuose prie įėjimo į jo statytą bažnyčią kun. B. Laurinavičiui pastatytas ąžuolinis koplytstulpis. Bažnyčios zakristijoje pakabintas giminių užsakymu nutapytas kun. B. Laurinavičiaus portretas.

1991 m. kreipimesi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, Kultūros ir švietimo ministeriją, Vilniaus miesto tarybą, pasirašytame ,,Gervėčių‘‘ klubo pirmininko A. Augulio, „Vilnijos“ draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos, Rytų Lietuvos reikalų tarybos pirmininko R. Klimo, Lietuvos Helsinkio grupės signataro V. Petkaus ir Vilniaus arkikatedros klebono monsinijoro K. Vasiliausko, prašoma leisti prie Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžos pastatyti B. Laurinavičiaus atminimo ženklą.

Vilniaus miesto tarybos prezidiumas nusprendė pritarti šiems prašymams ir rekomendavo miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriui iki 1991 m. lapkričio 24 d. paruošti šio paminklo projektą.

Vilniuje, Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių gatvių sankirtos skvere, kuriame anksčiau stovėjo ąžuolinis koplytstulpis (paminklas), 2010 m. gruodžio 4 d. buvo atidengtas ir pašventintas paminklas. Iškilmės prasidėjo Mišiomis Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje. Po jų visi susirinko B. Laurinavičiaus skverelyje. Paminklo autorius ir skulptorius Dailės akademijos profesorius Antanas Kmieliauskas. Projekto autorius – architektas Paulius Jansonas. Akmeninė (rausvo granito luitas 3 m 30 cm buvo rastas netoli Sudervės) skulptūra „Jėzus nešantis kryžių“ ant Vilniaus krašto didžiulio lauko riedulio simbolizuoja ėjimą į laisvę. Jį pašventino, B. Laurinavičiaus bendražygis arkivyskupijos vyskupas emeritas Juozas Tunaitis. Šventindamas paminklą jis kalbėjo: „Mirtis neužbaigia mūsų gyvenimo. Kristus, nešantis kryžių, primena, kad nereikia bijoti skelbti savo idealų ir kovoti už savo tikėjimą“. Prie paminklo kalbėjo B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovė, buvusi tremtinė Julija Ambrasienė. Ji sakė, kad paminklas yra skirtas ne tik įamžinti kunigo pasiaukojimą tautai, bet ir visų tautos kančių įprasminimui. Jis pastatytas taip pat visų sovietų nužudytų kunigų atminimui, visoms tautos kančioms pradedant nuo knygnešio, baigiant partizanais ir Sibiro kaliniais. Dar iki kun. B. Laurinavičiaus 95-ojo jubiliejaus (2008 m. liepos 17 d.) sostinės valdžia pasistengė deramai pasirūpinti skveru. Buvo iškelti iš jo spaudos ir banko kioskai. Visa aikštelė išklota naujomis plytelėmis, apsodinta medžiais. Tik gaila, kad prie esančio paminklo nėra trumpos informacijos apie kun. B. Laurinavičiaus gyvenimą, apie netoli esančios jo žuties vietą.

2000 m. kun. B. Laurinavičius buvo įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą.

1998 m. rugpjūčio 21 d. kun. B. Laurinavičių dekretu Nr. 152 Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus „už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje“, rugpjūčio 23-iosios proga apdovanojo Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

2002 m. Katalikų Akademija Vilniuje išleido didelę (512 p.) dokumentuotą, iliustruotą kolektyvinę monografiją „Objektas „Intrigantas“. Kunigo B. Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“. Knygą sudarė, parengė ir redagavo A. Žilinskas. Recenzavo habil. dr. Vacys Mylius ir dr. Arūnas Streikus.

Knygoje atskleidžiamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekojimas bei varžymai sovietinės okupacijos metais ir jos kova dėl tikinčiųjų teisių bei laisvių. Nagrinėjama kun. B. Laurinavičiaus pastoracija, mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statyba, kova dėl žmonių teisių bei laisvių, sovietinės valdžios persekiojimai ir jo nužudymas. Pabaigoje pateikiami žmonių atsiminimai apie kun. B. Laurinavičių.

Knygoje „Adutiškio kraštas“ (Vilnius, 2003 m.) Jonas Juodagalvis savo straipsnyje bendrais bruožais prisimena kun. B. Lurinavičiaus tarnystę Dievui ir Žmogui.

J. Butkevičius kunigui paskyrė „Baladę apie kunigą B. Laurinavičių“.

Kun. Algimantas Keina ir kun. B. Laurinavičiaus rašytinis palikimas

Kun. B. Laurinavičius savo testamento vykdytoju, tarp kitų asmenų mini ir kun. A. Keiną. Šio straipsnio autorė jį pažinojo dar nuo Blaivybės Sąjūdžio pradžios laikų, kai jo vadovu buvo blaivybės skleidėjas, vysk. Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjungos pirmininkas Juozas Kančys (1927-2009 m).

Kun. A. Keina gimė 1937 m. vasario 21 d. Daugeliškio valsčiuje, Moliakalnyje. Jis – pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam rėžimui, sąjūdžio tikinčiųjų teisėms ginti dalyvis. 1977-1987 m. dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje, teikė medžiagą LKB Kronikai ir ją platino. Dėl dalyvavimo pogrindinėje veikloje sovietinio saugumo persekiotas, du kartus areštuotas. Jo rūpesčių suremontuota ir restauruota Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Jis yra ir megėjiškų dokumentinių filmų autorius. Yra užfiksavęs vaizdų iš renginių apie Basanavičių, Kudirką. Jis yra ir Blaivybės Sąjudžio dokumentinių filmų kūrėjas, sukaupęs daugiau kaip 300 kasečių, kurių trukmė – daugiau nei 1 000 valandų. Turi tokių nufilmuotų kadrų, kokių niekas kitas nėra užfiksavęs.

Disidentas A. Keina – kun. B. Laurinavičiaus bendražygis, jo rašytinio palikimo, asmeninio dokumentinio archyvo saugotojas. Kun. B. Laurinavičiaus išlikusiame archyve yra raštai, pareiškimai, laiškai įvairioms sovietinės valdžios institucijoms, taip pat Lietuvos Katalikų Bažnyčios oficialiems vadovams, laiškai, kurie buvo rašomi kunigams. Kai kurie dokumentai turi net keletą egzempliorių, rašyti ranka ar spausdinti rašomąja mašinėle, lietuvių ir rusų kalbomis. Kai kurie rašiniai buvo išspausdinti pogrindžio spaudoje – LKB Kronikoje.

Kun. A. Keina sakė, kad kun. B. Laurinavičius „Daug rašė, gindamas tikinčiųjų teises ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Daug prisidėjo prie Pelesos bažnyčios atgavimo. 72 puslapių raštą yra parašęs Leonidui Brežnevui į Maskvą. Visi jo rašiniai yra verti specialios studijos. Jie sudarytų didelį tomą.“

30-tos kun. Broniaus Laurinavičiaus mirties metinės

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienį, Vilniaus Kalvarijų ir Verkių gatvių sankryžoje esančiame skvere, prie A. Kmieliausko skulptūros „Jėzus, nešantis kryžių“ įvyko kunigo disidento Broniaus Laurinavičiaus 30-ies metų žuties paminėjimas. Net lietus nesutrukdė žmonėms pagerbti kunigo.

Susirinkusieji prie paminklo dėjo gėles, degė žvakeles, meldėsi, giedojo Lietuvos Himną ir kt. tautines giesmes.

Tarp dalyvių buvo: kun. B. Laurinavičiaus giminaičiai (Regina Girdauskienė, Jadvyga Pranskienė, Birutė Sankienė ir kt.), kun. Algimantas Keina, Seimo nariai (Petras Gražulis ir kt.), vysk. M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio nariai (Vytautas Uogelė ir kt.), Antanas Terleckas, Julija Ambrasienė, krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio ,,XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, šio straipsnio autoriai.

Minėjimo vedantysis kun. A. Keina apie kun. B. Laurinavičių kalbėjo: ,,Jis mums buvo brangus, nes buvo ištikimas, skirdamas visą savo gyvenimą Dievo garbei, Lietuvai ir Bažnyčiai, kol pagaliau čia pat, nekaltu savo krauju sulaistė žemę“. Pastarąjį minėjimo dalyviai pagerbė tylos minute.

12 val. pilnutėlėje Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje šventas Mišias už jo vėlę aukojo dvasininkai: vysk. Juozas Tunaitis, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Algimantas Keina, kun. Arūnas Kesilis ir kun. Petras Dumbliauskas.

Po pamaldų, parapijos salėje įvyko susitikimas su žmonėmis, kurie gerai pažinojo kun. B. Laurinavičių. Buvo parodytas dviejų dalių filmas ,,Prisimenant kunigą Bronių Laurinavičių“ (aut. Valentina Jakimavičienė ir kun. Algimantas Keina). Filmo juostoje iškilo gyvas kunigo paveikslas, labai sunku buvo klausytis Seimo nario P. Gražulio žodžių, kad tiek daug savivaldybės bei kitų pareigūnų priešinosi paminklo kun. B. Laurinavičiui pastatymui, o vyriausybė tam šventam reikalui nedavė ne cento…

Prisiminimais apie B. Laurinavičių dalijosi mons. A. Svarinskas, kun. P. Dumbliauskas, Nijolė Sadūnaitė, Apolonija Duksienė, dr. Aldona Kačiarauskienė, Aldona Gerojimaitė.

A. Duksienė – Vilniaus gyventoja, gyvenusi Švenčionėliuose, istorijos mokytoja. Ji brangina ir saugoja kaip relikviją jai rašytus kun. B. Laurinavičiaus laiškus, nes širdimi yra bendravusi su juo.

Mokytoja A. Gerojimaitė atvyko iš Švenčionėlių. Jos tėvai buvo geriausi kun. B. Laurinavičiaus draugai. P. Aldona padeklamavo jaudinantį savo kūrybos eilėraštį apie kunigą.

Vėliau kun. B. Laurinavičiaus giminaičiai svečius vaišino savo valgiais, arbata ir kava.

Šį savo straipsnį norime užbaigti J. Butkevičiaus eilėmis:

Baladė apie kunigą B. Laurinavičių

Nuo trapaus priemenėlio lietuviškų Gervėčių,

Nuo juodąjį arimą ariančio bernelio,

Nuo žilų sodybų, nuo baltųjų klėčių

Driekias kuklus takas į didįjį kelią.

 

Apleidžia gimtą sodžių – taip likimas skyrė –

Lyg paukštis palieka tėvų gūžtą seną.

Didžiosios svajonės atpildą patyręs,

Vilki jis garbingą Levito sutaną.

 

Kelias pašaukimo žengti buvo lemta,

Nešant savo luomo degantį žibintą,

Barstant dirvon grūdą tikėjimo švento,

Daug aukos ir meilės dosniai išdalinta.

 

Bet kova nelygi. Su tamsybėm kovės

Prieš melą pakėlęs jis teisybėn ginklą –

Neilstančiom rankom iškėlė šventovę –

Švyturio bokštą – gyvą sau paminklą!

 

Aplink tirštėjo tvaikas, – neganda artėjo,

O budelių rankos ruošė kraujo puotą –

Įvyko!

Paskutinė auka Sutvėrėjui –

Žalgirio sankryžos Golgota!..

 

Tremty šaltas kapas. Lyg svetima gryčia

Nukankinto kūno sušildyt negalėjo.

Ir baltojo kryžiaus savosios bažnyčios

Slapčiomis kasdieną širdimi ilgėjos.

 

Skaidrus perlo lašas, gyvenimas – žygis

Skelbs būsimoms kartoms negęstančią šlovę.

Kristuje ilsėkis, kuklus tiesos karžygi,

Prigludęs prie mūro savosios šventovės!

Literatūra:

Adutiškio kraštas. Vilnius, 2003 m.

Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1977 m.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Čikaga, t. 6 ir 7 (1974 m.); 8 t. ir 10; (1974–1975 m.); t. 50 (1981–1983 m.).

Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla. Vilnius, 2002 m.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IX. Vilnius, 2006 m.

Keina Algimantas. Asmeninis kun. Broniaus Laurinavičiaus archyvas.

Sadūnaitė Nijolė. Skubėkime daryti gera. Vilnius, 1998 m.

Ateitis. 2007 m., nr. 6.

Draugas. 1981 m. nr., 285 m.

XXI amžius. 2006 m., nr. 88.

XXI amžius. 2008 m., nr. 96.

Ekstra. 2000 m., nr. 45.

Lietuvos aidas. 1991 m., nr. 235.

Lietuvių Godos, 2000 m., nr. 7-8.

Rytas. 1989 m., nr. 7.

Tiesa. 1980 m., nr 223.

Tiesa. 1981 m., nr. 267.

Vakarinės Naujienos. 1981 m., nr. 275.

Voruta. 1991 m., nr. 21.

Voruta. 1991 m., nr. 22.

LYA, f. K-19, ap. 1, b. 33.

LYA, f. K-11, ap. 1, b. 616; b. 617; b. 3481; b. 3483; b. 3534; b. 3535; b. 3540;

LYA, f. K-41, ap. 1, b. 515; b. 549.

Nuotraukos: 1–7 ir 10–11 iš knygos „Intrigantas“; 8, 12, 13, 15-23 – autorių

Nuotraukose:

1. 1976 m. kun. B. Laurinavičius

2. Kun. B. Laurinavičiaus tėvas Jurgis Laurinavičius

3. 1937 m. B. Laurinavičius Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis

4. 1938 m. klierikas B. Laurinavičius su motina

5. 1944 m. jaunasis kun. B. Laurinavičius

6. 1967 m. Švenčionėliuse

7. 1976 m. kun. B. Laurinavičius Adutiškyje su mažaisiais savo parapijiečiais

8. 2011 m. pėsčiųjų perėja Vilniuje, kurioje žuvo kun. B. Laurinavičius (žuvimo vieta – lietaus balutė dešinėje)

9. 1981 m. kun. B. Laurinavičius karste Adutiškio bažnyčioje

10. Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas Adutiškio šventoriuje (skulptorius prof. A. Kmieliauskas)

11. Kun. B. Laurinavičiaus antkapinis paminklas Kristus prieš pilotą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje (skulptorius prof. A. Kmieliauskas)

12. 2011 m. kun. B. Laurinavičiaus stotelė Vilniuje, prie buvusio „Tėvynės“ kino teatro

13. 2011 m. kun. B. Laurinavičiui atminti kryžius Vilniuje, prie sankryžos, kurioje jis žuvo (skulptorius prof. A. Kmieliauskas)

14. Prof. A. Kmieliauskas prie kun. B. Laurinavičiui skirtos skulptūros savo dirbtuvėse (Danos Buinickaitės nuotr.)

15. 2010 m. katalikų dvasininkai laiko Mišias už kun. B. Laurinavičių

16. 2011 m. vysk. J. Tunaitis Mišių metu 

17. 2011 m. minėjimo vedėjas kun. A. Keina

18. Vilniaus gyventoja, gyvenusi Kalesninkuose, uždegė žvakelę buvusiam savo kun. B. Laurinavičiui (2011 m.)

19. Buvusi Švenčionėlių gyventoja A. Duksienė gerai pažinojo kunigą (2011 m.)

20. 2011 m. kun. B. Laurinavičiaus giminaičiai. Iš k.: R. Girdauskienė, J. Pranskienė ir B. Sankienė

21. Kunigo bendražygis kun. P. Dumbliauskas (2011 m.)

22. Parapijos salėje degė žvakelė kun. B. Laurinavičiui (2011 m.)

23. 2011 m. Šv. Rapolo bažnyčios parapijos salėje. Pirmoje eilėje iš k.: Mons. A. Svarinskas, kun. P. Dumbliauskas, vysk. J. Tunaitis, kun. A. Kesilis, N. Sadunaitė ir J. Ambrasienė

Voruta. – 2011, lapkr. 26, nr. 22 (736), p. 6.

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 6.

Voruta. – 2011, gruod. 23, nr. 24 (738), p. 6.

Voruta. – 2012, saus. 7, nr. 1 (739), p. 6.

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 6.